2018 m. gegužės 14 d., pirmadienis

Bernard - Marie Kolteso "Roberto Zucco" arba plona riba tarp normalumo ir beprotybės

Vienas pirmųjų gegužės vakarų, kvapą gniaužiančiu artėjančia vasariška kaitra ir nerūpestinga laisve (įsi)mylėti. Turiu omeny vasarišką meilę, kurią tą vakarą sutikau JMDT dekoratyvinėse patalpose, virtusiose teatre scena. Susirinkę žiūrovai nerimastingai žvilgčiojo į laikrodį ir konstatavo visiems aiškų faktą, kad spektaklis vėluoja, o buvo ir tokių, kurie savo pasipiktinimą dėl susidariusios situacijos išreiškė ne tik kandžiodami savo apatinę lūpą ar bumbėdami, tačiau nepasitenkinimo žodžių sulaukė ir teatro darbuotojai, kurie it karžygiai mūšyje atlaikė pasipiktinimo ugnį. Stebėdama minėtus susirinkusiuosius, sielos gelmėse kartojau sau, kad tokia situacija nėra veltui ir kad spektaklis bus daugiau nei vertas vėlavimo, o visi tie, kurie šiuo metu pyksta dėl jau visuomenėje mada tapusio nepunktualumo, liks sužavėti ar, mažų mažiausiai, paliestomis sielomis ir apimti susimąstymų. Mano nuostabai, neklydau. Ištiksėjus dar kelioms vėlavimo minutėms, teatro darbuotojos maloniai pakvietė visus teatro lankytojus eiti kartu į neįprasta spektaklio vietą - teatro dekoracijų gaminimo patalpas, kupinas violetinės spalvos. Užėjus į teatru virtusią patalpą pastebėjau, kad spektaklis vyksta jau dabar, todėl patogiai įsitaisiau ir laukiau, kaip dar mane nustebins teatras.

Ant sofos sėdintis susigūžęs, gaubtuvu galvą užsidengęs kalėjimo prižiūrėtojas nervingai valgo košę. Vyro monologas su pačiu savimi skamba kaip susidvejinusios asmenybės pokalbis su savimi. Kalėjimo prižiūrėtojas nervingai reaguoja į kiekvieną garsą manydamas, kad kažkas bando pabėgti, todėl jis nuolat bando patikrinti savo nuogąstavimus. Palubėse, ant patalpoje esančio metalinio tiltelio, sėdi Roberto Zucco ir lyg žaisdamas perdėtu sargybinio jautrumu, sukelia kokį nors pašalinį garsą, o pats pasislepia ir stebi prižiūrėtojo veiksmus. Vėliau veiksmas persikelia į Roberto šeimos namus. Besitvarkydama namuose, moteris išgirsta beldimą į namų duris. Pravėrusi duris ir pamačiusi, kad už namų durų stovi jos sūnus, staiga užtrenkia duris šaukdama, kad sūnaus neįsileis, nes jis neseniai nužudė savo tėvą ir turėtų būti kalėjime, savo nusiteikimą užtvirtindama grasinimais iškviesti policiją. Sūnus Roberto nenuleidžia rankų ir patenka į šeimos namus, kur išsako prašymą duoti jam jo kereiviškus drabužius, tačiau motina atsako, kad drabužių neduos, nes jie yra nešvarūs ir susiglamžę, bet Roberto nenurimsta. Po ilgų įkalbinėjimų, moteris patenkina sūnaus prašymą ir atiduoda į šiukšlių maišą sudėtus drabužius, Roberto apkabina savo motiną, einančią tolyn nuo jo ir... pasmaugia. Pražudęs vieną artimiausių žmonių, Roberto, pasiėmęs minėtus drabužius, išeina iš namų ir pasileidžia eiti per pasaulį, vedamas savo chaotiškų minčių.

 "Ginklai, tylinčios sirenos, atmerktos mūsų akys, kada visi miega - beprasmiška spoksoti į nieką ir pastačius ausis klausytis nieko"

Spektaklis ypatingas tuo, kad jo veikėjas buvo reali asmenybė, todėl manau, kad svarbu papasakoti apie tikrąjį Roberto. Taigi, Roberto Succo buvo reali asmenybė, kuri 9 dešimtmetyje pagarsėjo kaip italų kilmės serijinis žudikas, 1981 m. balandžio 9 d. itin žiauriai nužudęs savo tėvus ir slėpęs jų kūnus vonioje, pilnoje vandens ir citrinos rūgšties, taip slėpdamas nužudymo faktą. Pasisavinęs savo tėvo tarnybini pistoletą, jis nužudė policijos pareigūną, kuomet pareigūnas nesutiko duoti savo automobilio Roberto. Po kurio laiko Roberto buvo sučiuptas policijos pareigūnų, teismo metu nuteistas dešimčiai metų praleisti psichiatrinėje ligoninėje. 1986 m. atlikęs pusę numatytos įkalino bausmės laiko ir įgavęs šiek tiek daugiau laisvės, jis pabėgo iš psichiatrinės ligoninės. Nuvykęs į geležinkelio stotį, įsėdo į traukinį, vykstantį į Prancūziją. Per kelerius metu Roberto Succo įvykdė daug įvairių nusikaltimų, pradedant vagystėmis ir neapsiribojant žaginimais, nužudymais. Būdamas Prancūzijoje jis nužudė dvi moteris, du policijos pareigūnus ir gydytoją. 1988 m. Roberto Succo buvo sučiuptas savo gimtajame mieste Mestre (Italijoje), teismo sprendimu buvo nuteistas kalėti kalėjime. Roberto bandė pabėgti iš kalėjimo, užlipdamas ant stogo, tačiau vyras nukrito nuo stogo, savo bandymą pabėgti pakartojo dar kartą, tačiau taip pat nesėkmingai. Negalėdamas ištverti įkalinimo, 1988 m. gegužės 23 d. Roberto Succo, būdamas 26 metų amžiaus, nusižudė savo įkalinimo kameroje.

"Nereikia stengtis pereit kiaurai sienas, nes už jų kitos sienos, ir dar kitos sienos, vis tas pats kalėjimas. Reikia bėgti stogais saulės link. Tarp saulės ir žemės niekada nepastatys sienos."

Šioje pjesėje Roberto Zucco yra vaizduojamas kaip vieniša, antisociali asmenybė, bet kokia kaina neigianti savo prigimtinę būtinybę priklausyti visuomenei, būti jos dalimi. Roberto asocialumas pasireiškia dinamišku savęs neigimu: nužudydamas savo tėvus jis atsiskiria nuo savo giminės, nužudęs policijos pareigūną - paneigia socialines visuomenės normas, o nužudęs berniuką išsižada savo vaikystės, paties savęs. Atsiribojant nuo fizinės mirties, Roberto dvasiškai ir morališkai pražudo gatvėje sutiktą paauglę mergaitę, iš kurios "atėmė tai, ko negalima atimti", taip pražudydamas jos ateitį ir pasmerkdamas aplinkinių išsižadėjimui. Spektaklyje vaizduojami personažai savotiškai yra įkalinti savo vidiniuose kalėjimuose, kupinuose chaoso ir poreikio jausti artumą kitam, vaizduojamos realios visuomeninės žmonių ydos - įvairios priklausomybės, netolerancija, paleistuvystė, prievarta, fizinis ir psichologinis smurtas, tėvų nesirūpinimas vaikais, autoritetų stoka ir kita - kas kiekvieną dieną realiame gyvenime skandina žmonių likimus. Spektaklio pabaigoje mergaitė, kurią morališkai nužudo Zucco, apsirengia beveik visą kūną dengiančia balta vestuvine suknele lyg simbolizuodama savo dvasinę mirtį, sukurdama išsvajotosios nuotakos įvaizdį su nesuteršta siela ir morale, tačiau vis tiek ieškančia meilės, kuriai sukuriamas materialus pavidalas - Roberto Zucco.

Spektaklis kupinas simbolinę prasmę turinčių detalių, personažai ryškūs ir turintys aiškų, išskirtinį charakterį, atitinkantį ne tik realios visuomenės žmonių tipus, bet ir visuomenės nuodėmes, nukrypimus nuo normos. Vyrams reikia moterų, moterims - vyrų, o kai yra tik geismas, tai ir nelieka vietos meilei.  Žiūrint spektaklį suvoki, kad būtent jis apnuogino tai, ką kiekvienas slepiame savo ar savo artimųjų, giminių gyvenimuose, kasdien meluodami sau ir aplinkai, kad visų šių problemų nėra. Kuomet antiherojus tampa herojumi, o moralinės vertybės - nereikalingu subjektu, net nusikaltimų ir "moterų už pinigus" kupinas kvartalas, pavadinimu "Mažoji Čikaga" tampa saugiausia vieta mieste. Labai patiko spektaklio vieta ir visiškai išnaudota erdvė spektaklio įgyvendinimui. Spektaklio garso takelis taip pat paliko įspūdį, puikiai sukūrė atitinkamų pasilinksminimo vietų atmosferą. Akrobatiniai triukai, karts nuo karto privertę mano širdį sustingti, taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Roberto Zucco gyvenimas dalijasi į dvi dalis - iki tėvo nužudymo ir po jo, šį pasidalinimą vaizduoja ir pusiau padalinti dviejų spalvų veikėjo marškiniai.

"Mažoji Čikaga – pats ramiausias miesto kvartalas.<...> Čia visi ramiai vaikštinėja. Mažoji Čikaga tapo parku, čia net vaikai galėtų kamuoliu žaist."

Iš tiesų "Roberto Zucco" yra rimtas, emocine prasme sudėtingas, simbolinę prasmę turinčių detalių kupinas spektaklis, kuris dar ilgą laiką nepalieka žiūrovo minčių, vis primindamas apie tai, ką matei teatro scenoje (jei taip galima išsireikšti). Spektaklio mintis gyli ir prasminga, tam tikra prasme aktuali kiekvienam iš mūsų kaip šiuolaikinės visuomenės nariams. Roberto Zucco... reali asmenybė, morališkai baisus žmogus, nusidėjėlis, teatro scenoje paverčiamas vienišiumi, pasąmoniniame lygmenyje trokštančiu artumo, tačiau atstumiantis visas artumo kitam žmogui galimybes. Visuomenės normų laikymasis ir beprotybė tampa perskirti trapia kasdienybės gija, ir nei vienas iš mūsų negalime žinoti, kada mes patys, o galbūt ir mūsų aplinkoje esantys žmonės ją peržengs, savyje pažadindami vidinį Roberto. Spektaklį vienareikšmiškai galiu vertinti tik geriausiais žodžiais, o jį rekomenduočiau pamatyti tiems, kurie žavisi teatru "be sienų", kupiną įvairių formų ir drastiškų sprendimų, taip pat tiems, kurie mėgsta prasmingą, sudėtingą teatrą su gilia mintimi ir emocine būsena, kuomet išėjus iš spektaklio norisi dar ilgai tylėti, būti savyje, savo apmąstymuose. Galbūt tai tik mano pamąstymas, tačiau manau, kad skirtingų kartų atstovai šį spektaklį vertins kardinaliai skirtingai, todėl siūlyčiau pamatyti spektaklį ir susidaryti savo nuomonę apie jį.

Kartu su šiuo spektakliu vis labiau pastebiu, kaip naujasis teatro vadovas Leonas Blėdis stengiasi kurti tikrą teatrą, koks jis ir turėtų būti: spalvingas, sudėtingas, paliečiantis ir ugdantis sielą bei priverčiantis susimąstyti, permąstyti save ir savo gyvenimą, kasdienybę. Teatras pagaliau po ilgos stagnacijos atgimsta savo moraline prasme, vėl ugdydamas mūsų sielas, grąžindamas didingumą Juozo Miltinio teatrui. Lenkiuosi žemai!


Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS 

2018 m. gegužės 2 d., trečiadienis

Antano Škėmos "Pabudimas". Laimėtojai turi mirti!

Balandžio mėnesio pabaiga, šiltas vakaras, kupinas saulės šviesos ir šilumos, nesąmoningai skatinančios daug šypsotis ir į daugelį dalykų pažvelgti pozityviau nei žvelgdavome iki šiol. Laisvės aikštėje šurmuliuoja žmonės, lauko kavinėse visi staliukai užimti jaunimo, kuris kalbasi apie tik jiems suprantamas temas. Pasižiūri į lėtai Senvagės takeliais vaikštančius žmones ir supranti... Pagaliau atėjo pavasaris! Garsiai ir pilnais gaivaus pavasariško oro plaučiais šaukiu apie tai pasauliui, kad jis išgirstų ir, pakėlęs akis nuo savo kosmopolitiškai įtempto ritmo kupino darbų, pastebėtų, kaip gamta, aplinka bunda, laisvindamasi iš tvirtų žiemos gniaužtų. Gamta po truputį bunda, pasirodydama visu savo gražumu ir džiugindama savo nepaprastu tobulumu, tačiau ar tik gamta pavasarį turi pabusti ? O mes, ar nesame tos gamtos dalis, kuriai taip pat reikėtų pabusti, išsilaisvinti nuo šiuolaikinės visuomenės propaguojamų ideologijų, kurios užgniaužia žmogiškumą? Ar nereikia pabusti ir suvokti pasiaukojimo prasmę? Panašius egzistencinius klausimus apie žmogaus prigimtį savo kūriniuose nagrinėjo ir išeivijos rašytojas Antanas Škėma, o vienas žymiausių jo kūrinių - "Pabudimas" - jaunojo režisieriaus Artūro Areimos pagalba pirmą kartą išvydo profesionalaus teatro sceną nepriklausomos Lietuvos istorijoje Juozo Miltinio dramos teatre. Premjera numatyta balandžio 28-29 dienomis, o šios akimirkos laukiau jau daugiau nei du mėnesius, todėl nenustebau pamačiusi, kad salėje užimtos beveik visos kėdės. Vadinasi, su manimi kartu laukė ir dar daugybė čia susirinkusių žmonių. 

Spektaklis prasideda pasirodžius raudona sutana vilkinčiam kunigui, nešinam apeigine smilkalyne. Kunigas, švytuodamas religiniu atributu, užlipa į antrame aukšte esantį balkoną ir sušvilpia švilpuku. Į gautą signalą sureaguoja apačioje puslankiu stovintys juodai apsirengę sargybiniai, kurie paeiliui pradeda spardyti viduryje puslankio esantį futbolo kamuolį. Kaskart kunigui sušvilpus švilpuku, sargybiniai keičia savo veiksmus, aklai klauso duodamų komandų, o po kelių akimirkų nurodymą davęs kunigas atsisėda į balkone esantį krėslą. Sargybiniai, vykdydami gautą užduotį, į kalėjimo kamerą atveda jauną vyriškį, vardu Kazys. Veiksmas vyksta sovietinėje Lietuvoje, viename iš KGB kalėjimų. Kameroje jau įkalintas kunigas Antanas susipažįsta su likimo draugu, dalinasi buvimo šioje kameroje patirtimi bei kartu aptaria įkalinimo priežastis, galimybes išlikti gyvais. Kazys - jaunas ir neįžymus žurnalistas, apkaltintas antisovietine, pogrindine veikla, kuria tariamai siekia sugriauti sovietinę santvarką, taip keldamas grėsmę dabartinei politinei ir ideologinei santvarkai. Besikalbant su kunigu Antanu, į kamerą atvedamas dar vienas, sunkiai sumuštas vyras - Kazio nuo senų laikų pažįstamas Pranas, kuris papasakoja, kad tardytoju šioje įstaigoje dirba jų buvęs bendraklasis Pijus. Tai išgirdęs, Kazys kaipmat susikremta ir pro dantis iškošia, kad toks faktas tik apsunkina visą situaciją, mat Kazys ir Pijus mokyklos laikais buvo geri draugai iki kol abu įsimylėjo tą pačią merginą Eleną, kurią vėliau vedė Kazys. Vos atgavęs kvapą dėl patirtų sumušimų Pranas prisimena matęs Kazio žmoną Eleną atvykusią į šią įstaigą, tačiau prisipažįsta nežinantis, dėl kokios priežasties moteris galėjo būti čia pakviesta. Įtardamas, kad Pijus, jausdamas jaunystėje patirtą nuoskaudą, gali keršyti Kaziui ir Elenai, Kazys dar labiau susikremta dėl Elenos likimo. Tačiau ar Kazio įtarimai pagrįsti? Ar senų laikų draugystė tokiomis aplinkybėmis turi kokią nors įtaką sprendimams? O galbūt jaunystės meilė išgelbės veikėjus nuo pražūties?

Tai spektaklis apie ribines situacijas, kuriose atsidūręs žmogus turi pasirinkti, kuo vadovautis - prigimtiniu žmogiškumu ar politinėmis ideologijomis, kurios iš visų pusių spaudžia tuometinėje politinėje santvarkoje norinčius prisitaikyti žmones. Žmogus yra žmogumi, kol jo antžmogumi nepaverčia kitas žmogus, turintis įtakos ir keliantis baimę. Susidūręs su baime, žmogus gali padaryti viską, tačiau tik stipri asmenybė, susidūrusi akis į akį su baime, gali išlikti savimi, neišduodant savo įsitikinimų ir nebijant dėl įsitikinimų paaukoti gyvybę. Tardytojas turi rinktis tarp suolo draugo ir pirmosios meilės bei galimybės būti svarbia "teisingos" visuomenės dalimi, tokiu būdu kartu "išsukant savo uodegą" nuo nepalankios politinės santvarkos. Tačiau situacija pakrypsta nenumatyta linkme, kuomet, po žiaurių tardymų ir bandymų palaužti žmogaus dvasią, viršų visgi ima gailestis ir žmogiškumas (jei toje situacijoje taip galima tai pavadinti), ko negali dovanoti tuometinės santvarkos gniaužtai.

Spektaklis, kaip ir Antano Škėmos kūrybą, yra sunkus tiek struktūriškai, tiek ir morališkai, emociškai, vaidinimas kupinas simbolių ir dviprasmybių, veikėjų tekstai sudėtingi, gausūs filosofinių minčių ir prasmingų pasisakymų. Spektaklio dekoracijos slegiančios, lyg uždarančios žiūrovą į KGB kalėjimo kamerą ar tardymo kambarį, kuriame esi vienas prieš visus moralinius žmogaus iškrypimus. Garso takelis taip pat slegiantis, tačiau prasmingas, atitinkantis pasakojamą istoriją. Tačiau visa tai sudaro visumą, kurią turi pamatyti minios žmonių, gyvenančių dabartyje, kad suprastų ir pradėtų vertinti tai, ką turi dabar ir čia, iš naujo prisimintų pasiaukojimo prasmę ir permąstytų, ar tikrai šią dieną gyvename tinkamai.

Turiu prisipažinti, kad "Pabudimas" šokiravo mane, o kartu ir "Pabudino" iš moralinio miego, privertė susimąstyti apie dabartinę visuomenę, prisiminti istorinius faktus ir labiau suprasti, kaip tuo metu buvo baisu būti kitokiu, nei nori politika. Spektaklis paremtas politiniais aspektais, tačiau puikiai atspindi istorinius faktus, netgi vizualizuoja tuometinius siaubus, kartu primindamas apie seniai pamirštą žmogiškąją moralę ir pasiaukojimą dėl kito. Spektaklį vertinu 10/10, nes viskas pilnai išpildyta - sukurta atitinkama atmosfera, priminti istoriniai faktai ir reiškiniai, gausu simbolinę reikšmę turinčių detalių, spektaklio mintis gyli ir prasminga, aktoriai tobulai tinkantys savo vaidmenims, tema aktuali šiuolaikiniam pasauliui. Tai vienas tų spektaklių, po kurių dar ilgai norisi tylėti, viską apmąstyti ir permąstyti, o permąsčius, pasiimti A. Škėmos knygą tuo pačiu pavadinimu ir ją perskaityti, taip užtvirtinant spektaklyje patirtus įspūdžius. Šiuolaikinis žmogus yra pratęs, kad viskas bus padaryta už jį, tad toks spektaklis turi tapti iššūkiu kiekvienam. Labai mėgstu sunkius, sudėtingus spektaklius, kuriuose reikia ieškoti prasmės, suprasti simbolių reikšmę ir prasmę veiksmo kontekste, o šis spektaklis būtent toks, po kurio dar ilgai mąsčiau apie tai, ką mačiau teatro scenoje.

"Laimėtojai negali gyventi. Jie laimi ir miršta"

Daugiau informacijos apie šį spektaklį rasite ČIA
PABUDIMAS video 
 JMDT internetinis puslapis 

 

2017 m. lapkričio 17 d., penktadienis

Yasminos Rezos "MENAS" arba balta drobė, nutapyta baltais draugystės arkliais

Lapkričio 11-osios vakaras, primenantis apie smarkiai įpusėjusį rudenį savo šaltu ir iki kaulų smelkiančiu vėju bei nesiliaujančiu šaltu lietumi, kuris praeiviams prausia po savaitės darbų pavargusius veidus. Ruduo toks stiprus, kad ne tik priverčia apsirengti bene šilčiausius turimus drabužius, taip norint apsiginti nuo visur tykančių ligų, bet ir paliečia mūsų širdis. Apėmęs rudeninis  liūdesys, o galbūt ir teatro ilgesys atveda mane į neseniai žiūrovų akims pasirodžiusią premjerą "Menas", režisuotą jaunos režisierės Margaritos Bareikytės. Eidama į teatrą žinau, kad spektaklis vyks mažojoje salėje, o tai mane kartu ir liūdina, ir verčia nekantrauti. Prisipažinsiu, nelabai mėgstu žiūrėti spektaklius mažojoje salėje dėl kelių priežasčių, tačiau šį kartą neverta apie tai kalbėti. Žymiai svarbiau yra konstatuoti faktą, kad mažoji salė kažkaip keistai artimai suriša susirinkusius nepažįstamus žmones, kuriuos tą akimirką sieja viena mintis - noras pamatyti spektaklį - kartu sukuriamas savotiškas ir unikalus bendrystės jausmas, apipintas intymumu ir baime (jei tai būtų tinkamiausias žodis apibūdinti jausmą, kuomet nežinai, ko gali tikėtis šioje salėje). Einant link pasirodymo vietos, žiūrovus pasitinka šiuolaikinio avangardizmo apraiškos, viena iš jų - provokuoja pasiduoti žmogiškam smalsumui ir paspausti mygtuką, tačiau dėl madingo vėlavimo tenka šios žmogiškosios ydos atsisakyti ir toliau skubėti link savo vietų. Likus keliems žingsniams iki salės durų, koridoriuje ant žemės ištiesta balta drobė, šalia kurios ant kėdės sėdi žmogus su balto arklio galva, tačiau suvokdama, kad ši šiuo momentu visiškai nesuprantama, tačiau (be abejonės) spektakliui labai reikšmingos detalės prasmė paaiškės tik įpusėjus spektakliui, dar labiau paspartinu žingsnį. Šį kartą įsitaisau trečioje kėdžių eilėje prie paties krašto, kas mane priverčia išeiti iš savo komforto zonos. Salėje susirinkusiuosius mistiškai nuteikė mirksinčios šviesos ir nuolat leidžiamas nuzikinis fonas, o nuostabos žodžius buvo galima girdėti bene kiekvienoje salės kertelėje. Turėjau nuojautą, kad būtinai kažkas nutiks tokio, ko dar ilgai nepamiršiu ir... mano nuojauta manęs neapgavo. 

Spektaklis vyksta dabar ir čia. Pokalbis tarp vaikystės draugų Marko ir Seržo apie pastarojo įsigytą paveikslą, kuriame, Marko teigimu, pavaizduotas niekas. Markas pasakoja, kad jo geriausias draugas Seržas, padaręs gerą karjerą gydytojas ir šiaip pasiturinčiai gyvenantis, šiek tiek "prie meno" esantis žmogus, už didžiulę pinigų sumą įsigijo paveikslą, kuriame nėra nieko pavaizduota. Markas mano, kad net ir gyvenant pasiturinčiai, negalima už baltą drobę mokėti 200 000 eurų, nepaisant to, kad šį paveikslą nutapė žymus dailininkas. Į tai Seržas atsako, kad paveikslas yra kupinas spalvų, kurias reikia išjausti, jį reikia suprasti, ko nesugeba jo geriausias draugas Markas, žymus lazerių meno atstovas ir šiaip šaunus žmogus, prisiekęs klasikinio meno gerbėjas, nepriimantis jokių naujovių,  o tuo labiau šiuolaikiško meno be rėmų. Kilus konfliktui tarp draugų, į konflikto epicentrą įtraukiamas trečias draugas - Ivanas. Pastarasis gyvena paprastą ir niekuo neišsiskiriantį vidutinybės gyvenimą, yra tolerantiškas ir neturintis savo nuomonės, dirbantis nemėgstamą darbą, tačiau ieškantis savo gyvenimo laimės. Markas ir Seržas, norėdami įrodyti savo tiesą, bando Ivaną patraukti į savo pusę lyg metaforiškai taip norėdami nusverti teisingumo svarstykles, tam pasinaudodami įvairias priemones, tačiau ką pasirinks Ivanas? Ar iš tiesų konflikto esmė yra paveikslas?

Tai spektaklis apie santykius ir ilgai trunkančią draugystę, kuomet skirtingų charakterių draugai tampa tokiais artimais, kad net pamiršta toleruoti vieni kitus. Laikui bėgant ir patiriant naujus gyvenimo iššūkius, žmonės keičiasi, kartais - tampa neatpažįstami, atitolę nuo pirminės "aš" versijos, su kuria ir turėjome progą susipažinti, tačiau tai nėra priežastis išsižadėti tų draugų, su kuriais žengei pirmus žingsnius baltame gyvenimo kelyje. Tokiu atveju iškyla klausimas - o kas gi sieja žmones, kurie vieni kitus vadina draugais? Ar tokius santykius galima pavadinti draugyste ir ar verta vieniems kitų laikytis vien dėl sentimentalių priežasčių? O galbūt draugų santykiams yra reikalingas moralinis sukrėtimas, kad draugystė grįžtų ant "baltos drobės"? Į šiuos klausimus atsakymo ieškoma šioje pjesėje.

Spektaklis iš kitų išsiskiria tuo, kad jame gausu simbolinę reikšmę turinčių detalių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo mistiškai, tačiau, atsižvelgiant į istorijos esmę, tampa neatskiriamos nuo kiekvieno iš mūsų. Spektaklio mintis yra aktuali šiuolaikinei visuomenei, tuo labiau, kad šiuolaikinis žmogus dėl išmaniųjų technologijų nuolatinio tobulėjimo neretai nebemoka palaikyti gyvo bendravimo, ko pasekoje iškrypsta draugystės kaip vertybės samprata ir vertinimas. Jauni žmonės, siejami draugystės ryšiais, į gyvenimą atlekia it arklių kinkinys, kuris savo jėga tuo metu gali nugalėti pasaulį ir nusitapyti savo balto gyvenimo drobę norimomis spalvomis, tačiau su laiku spalvų daugėja, senas spalvas keičia naujos, jaunystės varomų arklių jėga blėsta, dėl ko atsiranda pokyčių individo asmenybėje. Labai patiko garso takelis, šviesų efektų parinkimas, kas sukūrė mistikos pojūtį salėje.

Turiu pripažinti, kad šis spektaklis stipriai viršijo mano lūkesčius, kuriuos sau susiformavau tik paskelbus apie spektaklio premjerą. Galbūt dėl žmogiškosios ydos viską vertinti anksčiau laiko, maniau, kad visi mano matyti spektakliai buvo vienas už kitą nuostabesni ir jau niekas manęs nebenustebins, tačiau labai klydau. Nepaisant visų spektaklio provokacijų, pateikiamų simbolių ir jų prasmių, pjesės keliami klausimai ir pati tematika taip stipriai ir aštriai pataikė man į tiesiai į širdį, kad ilgą laiko norėjosi patylėti ir viską permąstyti: tiek tai, ką mačiau teatre, tiek ir gautus atsakymus pritaikyti savo gyvenime.

Taigi, spektaklį "MENAS" vertinu puikiai ne tik dėl asmeniškai man aktualios spektaklio temos ir gautų atsakymų į rūpinus klausimus, bet ir dėl stiprios minties, režisūrinių sprendimų ir, svarbiausia, drąsos šiuolaikiniam žiūrovui pateikti simbolinę prasmę turinčias detales. Šis spektaklis yra drąsus pareiškimas teatro mylėtojams apie tai, kad teatras nėra vien tik pramoga, bet ir būdas dvasiškai patobulėti, susimąstyti, kritiškai pažvelgti į save ir savo santykius iš šono, galiausiai - suvokti savo daromas klaidas. Jei spektaklį reikėtų įvertinti vienu žodžiu, drąsiai įvardinčiau PUIKU. Šį spektaklį REKOMENDUOČIAU  tiems, kurie mėgsta sunkius spektaklius su stipria mintimi; tiems, kurie nebijo priimti iššūkius ir mėgsta analizuoti detales, simbolius; tiems, kurie žavisi jaunųjų aktorių darbu teatro scenoje; ir tiems, kurie tiesiog mėgsta gerus spektaklius.


 Daugiau informacijos apie šį spektaklį galite rasti ČIA

2017 m. gegužės 28 d., sekmadienis

Katažynos Knychalskos vienos dalies linksmai graudi istorija "STOTELĖ"

Gegužės 12-osios vakaras, kvepiantis pavasariu. Šiuo atveju, minėdama pavasarį, turiu omenyje ne tik gamtą ir jos grožį, kuris tą vakarą pasirodė visu savo stiprumu ir pakerėjo ne vieno žmogaus širdį, bet ir pavasarį kaip savotišką atsinaujinimą teatro padangėje, palietusį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą bei visą būrį prisiekusių šio teatro žiūrovų. Teatras yra viena iš veiksmingiausių priemonių, ugdant savo sielą, todėl nenuostabu, kad pats teatras, suprasdamas savo svarbą ir indėlį kuriant geresnę mūsų visuomenę, neapsiriboja tik įprasta teatro scena ir tampa "be sienų". Nors tokio pobūdžio ("Be sienų") spektaklis nebėra naujovė šiame teatre (prisiminus "Mergaitės svajonę"), tačiau tokioje erdvėje, kurioje tą vakarą mes stebėjome, kaip yra kuriama linksma, bet kartu ir skaudi istorija, dar nebuvo. Taigi, šį kartą istorija kuriama Aukštaitijos siaurojo geležinkelio garvežinėje, link kurios nedrąsiai traukia žmonės. Mus pasitiko aktoriai iš šio teatro trupės, nukreipdami mus į siauruko traukinio vagonus, kuriuose iš lėto ir it kuklindamiesi bandė įsitaisyti žiūrovai. Žmonių veiduose, o ir jų balsuose tą kartą buvo galima pastebėti neįprastą nežinomybę, kuri lydima nuostabos ir nekantrumo greitai užpildė visus siauruko vagonus. Matant už lango vaikštančios, suprask, šio vaidinimo aktorius, o gal dėl madingo vėlavimo, aplinkiniai ėmė nerimauti, kodėl visi buvo pakviesti į siauruką įsitaisyti, tačiau niekas nevyksta. Kažkur vagono gale pasigirdo spėjimas, kad galbūt vyksime į Anykščius, kiti svarstė apie tai, kad nuvyksime į Gustonis, treti pesimistiškai svarstė, kad traukinys net nepajudės iš vietos, nes garvežys nėra užkurtas, o likusieji svajingai žvelgė pro traukinio langus, mėgaudamiesi akimirka. Stoties laikrodžiui išmušus dešimtį minučių po šeštos valandos vakaro, spektaklis prasidėjo...

Po ilgos ir įspūdingos kelionės atvykus į spektaklio vietą, žiūrovams išlipus iš traukinio supratome, kad esame šios istorijos dalis, lyg dekoracija, reikalinga tolimesniam istorijos pasakojimui. Buvome pakviesti į garvežinę, kurioje nusikėlėme į Antrojo pasaulinio karo laikus, nacių okupuotą teritoriją. Istorijos veiksmas vyksta tam tikro miesto traukinių stotyje, kuriai vadovauja vokietis, kuris nelaiko savęs tikru naciu. Čia anksčiau dirbęs Milošas pasakoja savo mylimajai Elizkai apie laikus, kai dirbo šioje stotyje ir su kokias netikėtumais teko susidurti. Prie šios istorijos pasakojimo prisideda ir vietinės smuklės savininkas, visų pagarbiai vadinamas Ponu Pepinu. Vidutinio amžiaus, gilių ir daug siaubingų dalykų gyvenime mačiusių akių, tvarkingos aprangos ir taktiško bendravimo vyriškis vaizdžiai pasakoja apie šios traukinių stoties gyvenimą, linksmai apibūdindamas tiek stoties darbuotojus, tiek ir neįprastas situacijas, kurios nutiko stoties gyvavimo metais.

Tai spektaklis su istoriniu prieskoniu, kuris prisideda ne tik pjesės veiksmo laiku, bet ir vieta, kurioje vyksta pats spektaklis. Taigi, vaidinimas yra įgyvendinamas autentiškoje siaurojo geležinkelio garvežinėje, kurioje it muziejuje galima pajusti tą ypatingą istorijos ir senienos kvapą, kuriam antrina spektaklio veiksme pasitelkti tikri garvežiai, traukinio vagonai ir kiti atributai, be kurių nebūtų galima įsivaizduoti traukinių stoties darbo. Visi šio spektaklio veikėjai turi spalvingus ir skirtingus charakterius, kurie šį juodą žmonijos istorijos puslapį bent minimaliai nušviečia įvairiomis spalvomis. Tarkim, stoties viršininkas yra pamišęs dėl olimpinių varžybų, o ypatingai, dėl bėgimo, todėl nuolatos treniruojasi ir viliasi ateityje sudalyvauti olimpiadoje. Šiai situacijai šmaikštaus paradoksalumo suteikia paties viršininko išvaizda, amžius ir ribotos fizinės galimybės, tačiau jo socialinė ir prigimtinė padėtis, kuri tuo istoriniu laikotarpiu buvo itin svarbi, neleidžia iš to pasijuokti aplinkiniams. Stoties viršininko dukra Liza - tikra nacė, kuri didžiuojasi savo prigimtimi ir kartu pyksta ant savo tėčio už tai, kad jis elgiasi per daug nuolaidžiai ir švelniai su savo pavaldiniais. Dispečeris Bučkis - vietinės reikšmės lovelasas, susikrovęs didžiulį patirties bendravime su moterimis bagažą ir galintis duoti ne vieną patarimą kukliems vaikinams, niekaip nesurandantiems sėkmės su priešingos lyties atstovėmis. Vienas tokių - pagalbininkas Milošas, kuris pasiryžta pasiaukoti vardan to, kad taptų vyras.

Spektaklis "Stotelė" yra ypatingas ne tik tuo, kad tampa "be sienų" ir leidžia naujai prisiliesti prie teatro, bet ir dėl to, kad kiekvienas žiūrovas, net ir labiausiai pasislėpęs už kitų, tampa spektaklio dalimi, yra įtraukiamas į pasakojimo sūkurį ir iki pačios pabaigos nėra paleidžiami. Spektaklį įgyvendina ir Juozo Miltinio dramos teatro scenoje dar nematyti aktoriai, todėl tai suteikia teatrinio atgimimo pojūtį, ko labai trūksta šiam teatrui. Įdomu matyti kitų teatrų auklėtinius mūsų miesto kultūros kontekste. Taip pat spektaklis vienareikšmiškai ypatingas Aukštaitijos siaurojo traukinio indėliu į šios istorijos perteikimą žiūrovams, nes atvykęs į ant bilieto ar kvietimo nurodytą spektaklio vietą negali žinoti, kada spektaklis prasideda, o kada jis baigiasi.

Taigi, šis spektaklis, nors ir labai įspūdingas, tačiau nėra lengvas, turintis gilią prasmę ir paliečiantis kiekvieną, kuris leidosi vedamas po šios istorijos vingius. Neslėpsiu, po šio spektaklio dar ilgą laiką buvau susimąsčiusi, turėjo praeiti ne viena savaitė, kad visi patirti išgyvenimai susidėtų į savas vietas ir pagaliau galėčiau kitiems papasakoti apie tai, ką tą dieną mačiau ir patyriau. Gal tik iš dešimto karto, kai atsidariau langą šiai nuomonei rašyti, pavyko tai padaryti iki galo, nes prisiminus Milošo ir kitų spektaklio veikėjų istorijas ir spektaklio pabaigą, jausmai atgimdavo ir vėl imdavo viršų, Mūzą nustumdami į šalį. STIPRU. Jei spektakliui reikėtų parašyti pažymį, drąsiai rašyčiau 10/10, nes jis tikrai to vertas! Šį kartą mažai radau prie ko galėčiau prikibti, bet negalėčiau tiksliai pasakyti, kodėl taip nutiko: ar dėl to, kad labai palietė, ar dėl to, kad tikrai viskas buvo išpildyta iki galo. REKOMENDUOČIAU tiems, kuriems patinka kažkas naujo ir nebijo eksperimentuoti; tiems, kurie dar nėra buvę atnaujintoje siauruko stotyje, o tuo labiau, autentiškoje garvežinėje; tiems, kurie myli istoriją ir jaučia silpnybę, kai užuodžia tą istorijos kvapą; ir tiems, kurie mėgsta patirti stiprius išgyvenimus, pripažįsta sunkius spektaklius. Nevyniosiu į vatą - į šį spektaklį tikrai eičiau dar ir dar kartą, nes jis yra tai, ko labai trūksta mūsų kasdienybėje - atspindintis tikrovę, kurią išgyveno mūsų tėvai ir seneliai. PASKUBĖKITE PAMATYTI ŠĮ SPEKTAKLĮ DAR ŠIAME TEATRO SEZONE!

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DARMOS TEATRAS

2017 m. balandžio 25 d., antradienis

Michaiło Durnenkovo "KARAS DAR NEPRASIDĖJO". Bet ar tikrai mes nekariaujame??


Atsižvelgiant į vykdomą teatrinį projektą "Russia today" ir šio spektaklio priklausomybę nuo jo, šį kartą pradėsiu taip... Taigi, Vladimiro Iljičiaus Lenino gimimo dienos išvakarėse, Juozo Miltinio dramos teatras pasiruošė plačiai visuomenei pateikti šio teatro scenoje dar nematytą reiškinį - vienos dalies žaidimą, pavadinimu "KARAS DAR NEPRASIDĖJO". Įžengus į mažąją teatro salę, kurioje buvo numatytas spektaklis, ant didžiulio ekrano galima buvo pastebėti šio spektaklio aktorių prisistatymus. Galbūt dėl to, o gal tiesiog dėl žmogiško drovumo salėje lėtai ir lyg nenorėdami įžeisti teatro dvasių rinkosi žiūrovai, užpildę visą salę. Vien jau nuo minties, kad šiame spektaklyje vaidins tokie šaunūs aktoriai, spurdėjau iš nekantrumo vos tik paskelbus apie šio spektaklio premjerą, tad pritemus šviesoms salėje, atvėriau savo sielą tam, kas manęs laukė beveik dvi valandas.

Taigi, vienos dalies žaidimas. Aktoriams įžengus į sceną, kaip ir kiekvieno žaidimo pradžioje, yra paaiškinamos taisyklės: ant lentos pakabinama 12-kos situacijų pavadinimai, kurias žiūrovai ir pamatys šį vakarą. Viskas būtų lyg paprastame spektaklyje, jei situacijos eitų viena po kitos, tačiau tai - žaidimas, todėl situacija pasunkinama - metami kauliukai, taip atsitiktinumo būdu išrenkama situacija, kuri dabar bus suvaidinta. Tačiau tai dar ne viskas. Išrinkus situaciją, visi aktoriai taip pat meta po kauliuką ir tas ar tiems, kuriems iškrito didžiausias skaičius, vaidins iškritusią situaciją. Pagalvosite, kad tai gali būti apgaulė, kokia nors tai iliuzija ar šiaip pokštas, bet norėdami paneigti bet kokias kylančias abejones, aktoriai kauliukus duoda mesti žiūrovams. Taip pat žiūrovai savo iniciatyva gali parinkti ir kitą vaidinamą situaciją, pakeisti aktorius, o galbūt kitų aktorių paprašyti suvaidinti tą pačią situaciją. Tokiu būdu žiūrovas tampa savotišku spektaklio šeimininku, žaidimo forma spręsdamas jo linkmę ir taip pats dar labiau įsitraukdamas į pasakojamas istorijas.

Tai spektaklis apie karo vertas situacijas, su kuriomis kiekvienas iš mūsų susiduria kasdien, tačiau bandome tai paslėpti ne tik nuo aplinkinių akių, bet ir nuo savęs pačių. Kadangi karo pradžia dar nėra paskelbta, karas tampa savaime suprantamu, tačiau išvengiamu dalyku, todėl imantis tam tikrų priemonių ar būdų, galima gyventi taikiai, saugioje komforto zonoje. Dvylika skirtingų situacijų, kuriose galima atrasti ne tik savo artimą, kaimyną ar draugą, bet neabejotinai ir patį save, pažvelgti į save iš šalies, susidurti su savo baime akis į akį sutikti kamuojantį liūdesį, beviltiškumą, pyktį, pagiežą, vienokį ar kitokį smurtą ir kritiškai įvertinti situaciją. Spektaklio (žaidimo) vieta, laikas ir žmonės nėra apibrėžti, todėl tai pritaikoma skirtingų kartų atstovams ir posakis, kad mūsų laikais taip nebuvo, čia netinka. Situacijos skirtingos savo emocine prasme, situacijomis ir veikėjų charakteriais, tačiau visas jas vienija nujaučiamo karo grėsmė, kurios vis dar galima išvengti, vienaip ar kitaip pakeitus tam tikras elgesio detales.

Karas, pasak Vikipedijos, yra konfliktas tarp valstybių, tautų ir kitų etninių grupių, politinių grupių ar socialinių grupių, kuriame organizuotai naudojami ginklai ir fizinė jėga. Išgirdus šį žodį, turbūt ne vienam žmogui vaizduotėje iškyla kraupūs karo vaizdiniai iš istorijos vadovėlių, dokumentinių filmų ar asmeninės patirties, tačiau visa tai susiję su ginklais, kraujo praliejimu, politiniais žaidimais, nusinešusiais daugybę nekaltų žmonių gyvybių. Šiame spektaklyje/žaidime karas suprantamas kiek kitaip: ginklais tampa žodžiai, kurie it strėlės šauna žmogui tiesiai į širdį, kraujo praliejimas savo emocine verte pakeičiamas skriaudžiamos moters ašaromis, patiriant vyro smurtą, o politiniais žaidimais šiame kontekste paverčiama žmogų supanti aplinka ir esamos aplinkybės. Atrodo, tai nėra tokie baisūs dalykai kaip kad tikrame kare, tačiau būtent tai žudo žmogaus siela, be kurios jis netenka savo prasmės, savo humaniškos prigimties ir laimės gyventi. Pastaruoju metu per žinių laidas dažnai girdime apie karus, vykstančius kažkur toli nuo mūsų, tačiau ar pastebime karą, kuris vyksta šalia mūsų ir kurių dalimi esame mes patys? Vienaip ar kitaip to galima išvengti, pajutus karo pradžios grėsmę, tačiau ar mes esame pakankamai stiprūs ir drąsūs tam? - Tai klausimai, kurie man nedavė ramybės, išėjus iš teatro pastato.

Kalbant apie spektaklio apipavidalinimą, patiko minimalistinės ir universalios dekoracijos, kurios paliko labai daug vietos vaizduotei. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė televizija ar kitos meninės raiškos priemonės vartotojui pateikia jau išgrynintą produktą, nepaliekant laisvės interpretacijoms, todėl dažnas šiuolaikinis žmogus yra primiršęs, kaip veikia jo vaizduotė. Būtent minimalistinės dekoracijos ir priverčia tokį žiūrovą rasti tą vaizduotės įjungimo mygtuką savo galvoje ir pasinerti į pasakojamą istoriją. Patiko spektakliui parinktas foninis muzikinis takelis, kuris šiek tiek labiau leido pasinerti į pasakojamas istorijas, gal net šiek tiek hipnotizavo, kas, mano nuomone, šiuo atveju buvo naudinga. Patiko bendravimas su publika (nors įprastai jo nepalaikau), kuris žiūrovams leido maksimaliai pasijusti situacijos valdovais, o dar labiau patiko, kad žmonės išdrįso akis į akį padėkoti aktoriams už jų sukurtą stebuklą mūsų širdyse ir mintyse.

Kaip ir minėjau, tokia spektaklio forma yra inovatyvi Juozo Miltinio dramos teatro scenoje, todėl ją galima įvardinti kaip pilotinį bandymą/eksperimentą, kuris, mano nuomone, tikrai pavyko ir nebuvo prisvilęs blynas. Nors esu labiau konservatyvaus požiūrio teatro atžvilgiu, šis žaidimas man netgi labai patiko. Atvirai kalbant, su mielu noru į šį spektaklį eičiau dar ir dar kartą, nes niekuomet nežinai, ko jame gali tikėtis. Likau sužavėta aktorių profesionalumu ir man taip spaudė širdelę tam tikrais momentais, kad net mintimis teko slėptis nuo to, ką matau (bet tai tik dėl mano asmeninės patirties, išgyvenimų).

Po šios premjeros svarsčiau "o ką gi man reikės parašyti apie spektaklį?", kai spektaklis panašus į nuotraukų albumą, kuriame kiekviena nuotrauka turi savo emociją, savo istoriją ir veikėjus, tačiau neturi vienos linijos, nepaisant to, kad spektakliu likau sužavėta nuo galvos iki pačių kojų pirštelių. Turėjo praeiti kelios dienos minčių susidėliojimui ir dar pora dienų bandymams rašyti, kad dienos šviesą išvystų tai, ką dabar perskaitėte. Jei paprašytumėte manęs papasakoti, apie ką buvo kiekviena iš dvylikos įgyvendintų istorijų, to tikrai negalėčiau padaryti, bet tikrai galėčiau atpasakoti kelias, kurios labiausiai tiko man ir palietė pačias širdies gelmes. Todėl šį spektaklį drąsiai vertinu 10/10, nes jame nieko netrūko, vaidino man labai patinkantys aktoriai, o ir nauji bandymai šioje teatro scenoje yra tik į naudą. REKOMENDUOJU tiems, kurie mėgsta eksperimentus, improvizacijas ir kitokias naujoves teatre; tiems, kurie mėgsta patirti stiprias emocijas, jas perleisti per savo vertybių prizmę ir įsijausti į veikėjų išgyvenimus; ir tiesiog tiems, kurie mėgsta gerą, profesionalų teatrą su dar profesionalesniais aktoriais. Spektaklio metu patyriau visą spektrą skirtingų jausmų, kas labiausiai ir privertė susimąstyti apie savo kasdienybę, apie karus ir jų grėsmę mano aplinkoje ir ką galiu padaryti, kad taip nenutiktų.

Galbūt klystu ir to karo nėra, galbūt tai tik kažkieno išgalvotos metaforiškos konfliktinės situacijos, kurios liečia tik tam tikrą dalį visuomenės, ir jokiu karu net nekvepia. O galbūt skaitydami mano nuomonę Jūs apsidairėte aplink save, ieškodami karinės grėsmės ir su baime žvelgdami į save. Nesvarbu, ar nors vienas iš šių teiginių yra Jums tinkantis, ar ne, svarbiausia, kad įsigytumėte bilietus į šį spektaklį ir patys nuspręstumėte, kas visgi yra tas karas ir ar tikrai nekariaujate?


 

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS