2017 m. gegužės 28 d., sekmadienis

Katažynos Knychalskos vienos dalies linksmai graudi istorija "STOTELĖ"

Gegužės 12-osios vakaras, kvepiantis pavasariu. Šiuo atveju, minėdama pavasarį, turiu omenyje ne tik gamtą ir jos grožį, kuris tą vakarą pasirodė visu savo stiprumu ir pakerėjo ne vieno žmogaus širdį, bet ir pavasarį kaip savotišką atsinaujinimą teatro padangėje, palietusį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą bei visą būrį prisiekusių šio teatro žiūrovų. Teatras yra viena iš veiksmingiausių priemonių, ugdant savo sielą, todėl nenuostabu, kad pats teatras, suprasdamas savo svarbą ir indėlį kuriant geresnę mūsų visuomenę, neapsiriboja tik įprasta teatro scena ir tampa "be sienų". Nors tokio pobūdžio ("Be sienų") spektaklis nebėra naujovė šiame teatre (prisiminus "Mergaitės svajonę"), tačiau tokioje erdvėje, kurioje tą vakarą mes stebėjome, kaip yra kuriama linksma, bet kartu ir skaudi istorija, dar nebuvo. Taigi, šį kartą istorija kuriama Aukštaitijos siaurojo geležinkelio garvežinėje, link kurios nedrąsiai traukia žmonės. Mus pasitiko aktoriai iš šio teatro trupės, nukreipdami mus į siauruko traukinio vagonus, kuriuose iš lėto ir it kuklindamiesi bandė įsitaisyti žiūrovai. Žmonių veiduose, o ir jų balsuose tą kartą buvo galima pastebėti neįprastą nežinomybę, kuri lydima nuostabos ir nekantrumo greitai užpildė visus siauruko vagonus. Matant už lango vaikštančios, suprask, šio vaidinimo aktorius, o gal dėl madingo vėlavimo, aplinkiniai ėmė nerimauti, kodėl visi buvo pakviesti į siauruką įsitaisyti, tačiau niekas nevyksta. Kažkur vagono gale pasigirdo spėjimas, kad galbūt vyksime į Anykščius, kiti svarstė apie tai, kad nuvyksime į Gustonis, treti pesimistiškai svarstė, kad traukinys net nepajudės iš vietos, nes garvežys nėra užkurtas, o likusieji svajingai žvelgė pro traukinio langus, mėgaudamiesi akimirka. Stoties laikrodžiui išmušus dešimtį minučių po šeštos valandos vakaro, spektaklis prasidėjo...

Po ilgos ir įspūdingos kelionės atvykus į spektaklio vietą, žiūrovams išlipus iš traukinio supratome, kad esame šios istorijos dalis, lyg dekoracija, reikalinga tolimesniam istorijos pasakojimui. Buvome pakviesti į garvežinę, kurioje nusikėlėme į Antrojo pasaulinio karo laikus, nacių okupuotą teritoriją. Istorijos veiksmas vyksta tam tikro miesto traukinių stotyje, kuriai vadovauja vokietis, kuris nelaiko savęs tikru naciu. Čia anksčiau dirbęs Milošas pasakoja savo mylimajai Elizkai apie laikus, kai dirbo šioje stotyje ir su kokias netikėtumais teko susidurti. Prie šios istorijos pasakojimo prisideda ir vietinės smuklės savininkas, visų pagarbiai vadinamas Ponu Pepinu. Vidutinio amžiaus, gilių ir daug siaubingų dalykų gyvenime mačiusių akių, tvarkingos aprangos ir taktiško bendravimo vyriškis vaizdžiai pasakoja apie šios traukinių stoties gyvenimą, linksmai apibūdindamas tiek stoties darbuotojus, tiek ir neįprastas situacijas, kurios nutiko stoties gyvavimo metais.

Tai spektaklis su istoriniu prieskoniu, kuris prisideda ne tik pjesės veiksmo laiku, bet ir vieta, kurioje vyksta pats spektaklis. Taigi, vaidinimas yra įgyvendinamas autentiškoje siaurojo geležinkelio garvežinėje, kurioje it muziejuje galima pajusti tą ypatingą istorijos ir senienos kvapą, kuriam antrina spektaklio veiksme pasitelkti tikri garvežiai, traukinio vagonai ir kiti atributai, be kurių nebūtų galima įsivaizduoti traukinių stoties darbo. Visi šio spektaklio veikėjai turi spalvingus ir skirtingus charakterius, kurie šį juodą žmonijos istorijos puslapį bent minimaliai nušviečia įvairiomis spalvomis. Tarkim, stoties viršininkas yra pamišęs dėl olimpinių varžybų, o ypatingai, dėl bėgimo, todėl nuolatos treniruojasi ir viliasi ateityje sudalyvauti olimpiadoje. Šiai situacijai šmaikštaus paradoksalumo suteikia paties viršininko išvaizda, amžius ir ribotos fizinės galimybės, tačiau jo socialinė ir prigimtinė padėtis, kuri tuo istoriniu laikotarpiu buvo itin svarbi, neleidžia iš to pasijuokti aplinkiniams. Stoties viršininko dukra Liza - tikra nacė, kuri didžiuojasi savo prigimtimi ir kartu pyksta ant savo tėčio už tai, kad jis elgiasi per daug nuolaidžiai ir švelniai su savo pavaldiniais. Dispečeris Bučkis - vietinės reikšmės lovelasas, susikrovęs didžiulį patirties bendravime su moterimis bagažą ir galintis duoti ne vieną patarimą kukliems vaikinams, niekaip nesurandantiems sėkmės su priešingos lyties atstovėmis. Vienas tokių - pagalbininkas Milošas, kuris pasiryžta pasiaukoti vardan to, kad taptų vyras.

Spektaklis "Stotelė" yra ypatingas ne tik tuo, kad tampa "be sienų" ir leidžia naujai prisiliesti prie teatro, bet ir dėl to, kad kiekvienas žiūrovas, net ir labiausiai pasislėpęs už kitų, tampa spektaklio dalimi, yra įtraukiamas į pasakojimo sūkurį ir iki pačios pabaigos nėra paleidžiami. Spektaklį įgyvendina ir Juozo Miltinio dramos teatro scenoje dar nematyti aktoriai, todėl tai suteikia teatrinio atgimimo pojūtį, ko labai trūksta šiam teatrui. Įdomu matyti kitų teatrų auklėtinius mūsų miesto kultūros kontekste. Taip pat spektaklis vienareikšmiškai ypatingas Aukštaitijos siaurojo traukinio indėliu į šios istorijos perteikimą žiūrovams, nes atvykęs į ant bilieto ar kvietimo nurodytą spektaklio vietą negali žinoti, kada spektaklis prasideda, o kada jis baigiasi.

Taigi, šis spektaklis, nors ir labai įspūdingas, tačiau nėra lengvas, turintis gilią prasmę ir paliečiantis kiekvieną, kuris leidosi vedamas po šios istorijos vingius. Neslėpsiu, po šio spektaklio dar ilgą laiką buvau susimąsčiusi, turėjo praeiti ne viena savaitė, kad visi patirti išgyvenimai susidėtų į savas vietas ir pagaliau galėčiau kitiems papasakoti apie tai, ką tą dieną mačiau ir patyriau. Gal tik iš dešimto karto, kai atsidariau langą šiai nuomonei rašyti, pavyko tai padaryti iki galo, nes prisiminus Milošo ir kitų spektaklio veikėjų istorijas ir spektaklio pabaigą, jausmai atgimdavo ir vėl imdavo viršų, Mūzą nustumdami į šalį. STIPRU. Jei spektakliui reikėtų parašyti pažymį, drąsiai rašyčiau 10/10, nes jis tikrai to vertas! Šį kartą mažai radau prie ko galėčiau prikibti, bet negalėčiau tiksliai pasakyti, kodėl taip nutiko: ar dėl to, kad labai palietė, ar dėl to, kad tikrai viskas buvo išpildyta iki galo. REKOMENDUOČIAU tiems, kuriems patinka kažkas naujo ir nebijo eksperimentuoti; tiems, kurie dar nėra buvę atnaujintoje siauruko stotyje, o tuo labiau, autentiškoje garvežinėje; tiems, kurie myli istoriją ir jaučia silpnybę, kai užuodžia tą istorijos kvapą; ir tiems, kurie mėgsta patirti stiprius išgyvenimus, pripažįsta sunkius spektaklius. Nevyniosiu į vatą - į šį spektaklį tikrai eičiau dar ir dar kartą, nes jis yra tai, ko labai trūksta mūsų kasdienybėje - atspindintis tikrovę, kurią išgyveno mūsų tėvai ir seneliai. PASKUBĖKITE PAMATYTI ŠĮ SPEKTAKLĮ DAR ŠIAME TEATRO SEZONE!

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA
JUOZO MILTINIO DARMOS TEATRAS

2017 m. balandžio 25 d., antradienis

Michaiło Durnenkovo "KARAS DAR NEPRASIDĖJO". Bet ar tikrai mes nekariaujame??


Atsižvelgiant į vykdomą teatrinį projektą "Russia today" ir šio spektaklio priklausomybę nuo jo, šį kartą pradėsiu taip... Taigi, Vladimiro Iljičiaus Lenino gimimo dienos išvakarėse, Juozo Miltinio dramos teatras pasiruošė plačiai visuomenei pateikti šio teatro scenoje dar nematytą reiškinį - vienos dalies žaidimą, pavadinimu "KARAS DAR NEPRASIDĖJO". Įžengus į mažąją teatro salę, kurioje buvo numatytas spektaklis, ant didžiulio ekrano galima buvo pastebėti šio spektaklio aktorių prisistatymus. Galbūt dėl to, o gal tiesiog dėl žmogiško drovumo salėje lėtai ir lyg nenorėdami įžeisti teatro dvasių rinkosi žiūrovai, užpildę visą salę. Vien jau nuo minties, kad šiame spektaklyje vaidins tokie šaunūs aktoriai, spurdėjau iš nekantrumo vos tik paskelbus apie šio spektaklio premjerą, tad pritemus šviesoms salėje, atvėriau savo sielą tam, kas manęs laukė beveik dvi valandas.

Taigi, vienos dalies žaidimas. Aktoriams įžengus į sceną, kaip ir kiekvieno žaidimo pradžioje, yra paaiškinamos taisyklės: ant lentos pakabinama 12-kos situacijų pavadinimai, kurias žiūrovai ir pamatys šį vakarą. Viskas būtų lyg paprastame spektaklyje, jei situacijos eitų viena po kitos, tačiau tai - žaidimas, todėl situacija pasunkinama - metami kauliukai, taip atsitiktinumo būdu išrenkama situacija, kuri dabar bus suvaidinta. Tačiau tai dar ne viskas. Išrinkus situaciją, visi aktoriai taip pat meta po kauliuką ir tas ar tiems, kuriems iškrito didžiausias skaičius, vaidins iškritusią situaciją. Pagalvosite, kad tai gali būti apgaulė, kokia nors tai iliuzija ar šiaip pokštas, bet norėdami paneigti bet kokias kylančias abejones, aktoriai kauliukus duoda mesti žiūrovams. Taip pat žiūrovai savo iniciatyva gali parinkti ir kitą vaidinamą situaciją, pakeisti aktorius, o galbūt kitų aktorių paprašyti suvaidinti tą pačią situaciją. Tokiu būdu žiūrovas tampa savotišku spektaklio šeimininku, žaidimo forma spręsdamas jo linkmę ir taip pats dar labiau įsitraukdamas į pasakojamas istorijas.

Tai spektaklis apie karo vertas situacijas, su kuriomis kiekvienas iš mūsų susiduria kasdien, tačiau bandome tai paslėpti ne tik nuo aplinkinių akių, bet ir nuo savęs pačių. Kadangi karo pradžia dar nėra paskelbta, karas tampa savaime suprantamu, tačiau išvengiamu dalyku, todėl imantis tam tikrų priemonių ar būdų, galima gyventi taikiai, saugioje komforto zonoje. Dvylika skirtingų situacijų, kuriose galima atrasti ne tik savo artimą, kaimyną ar draugą, bet neabejotinai ir patį save, pažvelgti į save iš šalies, susidurti su savo baime akis į akį sutikti kamuojantį liūdesį, beviltiškumą, pyktį, pagiežą, vienokį ar kitokį smurtą ir kritiškai įvertinti situaciją. Spektaklio (žaidimo) vieta, laikas ir žmonės nėra apibrėžti, todėl tai pritaikoma skirtingų kartų atstovams ir posakis, kad mūsų laikais taip nebuvo, čia netinka. Situacijos skirtingos savo emocine prasme, situacijomis ir veikėjų charakteriais, tačiau visas jas vienija nujaučiamo karo grėsmė, kurios vis dar galima išvengti, vienaip ar kitaip pakeitus tam tikras elgesio detales.

Karas, pasak Vikipedijos, yra konfliktas tarp valstybių, tautų ir kitų etninių grupių, politinių grupių ar socialinių grupių, kuriame organizuotai naudojami ginklai ir fizinė jėga. Išgirdus šį žodį, turbūt ne vienam žmogui vaizduotėje iškyla kraupūs karo vaizdiniai iš istorijos vadovėlių, dokumentinių filmų ar asmeninės patirties, tačiau visa tai susiję su ginklais, kraujo praliejimu, politiniais žaidimais, nusinešusiais daugybę nekaltų žmonių gyvybių. Šiame spektaklyje/žaidime karas suprantamas kiek kitaip: ginklais tampa žodžiai, kurie it strėlės šauna žmogui tiesiai į širdį, kraujo praliejimas savo emocine verte pakeičiamas skriaudžiamos moters ašaromis, patiriant vyro smurtą, o politiniais žaidimais šiame kontekste paverčiama žmogų supanti aplinka ir esamos aplinkybės. Atrodo, tai nėra tokie baisūs dalykai kaip kad tikrame kare, tačiau būtent tai žudo žmogaus siela, be kurios jis netenka savo prasmės, savo humaniškos prigimties ir laimės gyventi. Pastaruoju metu per žinių laidas dažnai girdime apie karus, vykstančius kažkur toli nuo mūsų, tačiau ar pastebime karą, kuris vyksta šalia mūsų ir kurių dalimi esame mes patys? Vienaip ar kitaip to galima išvengti, pajutus karo pradžios grėsmę, tačiau ar mes esame pakankamai stiprūs ir drąsūs tam? - Tai klausimai, kurie man nedavė ramybės, išėjus iš teatro pastato.

Kalbant apie spektaklio apipavidalinimą, patiko minimalistinės ir universalios dekoracijos, kurios paliko labai daug vietos vaizduotei. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė televizija ar kitos meninės raiškos priemonės vartotojui pateikia jau išgrynintą produktą, nepaliekant laisvės interpretacijoms, todėl dažnas šiuolaikinis žmogus yra primiršęs, kaip veikia jo vaizduotė. Būtent minimalistinės dekoracijos ir priverčia tokį žiūrovą rasti tą vaizduotės įjungimo mygtuką savo galvoje ir pasinerti į pasakojamą istoriją. Patiko spektakliui parinktas foninis muzikinis takelis, kuris šiek tiek labiau leido pasinerti į pasakojamas istorijas, gal net šiek tiek hipnotizavo, kas, mano nuomone, šiuo atveju buvo naudinga. Patiko bendravimas su publika (nors įprastai jo nepalaikau), kuris žiūrovams leido maksimaliai pasijusti situacijos valdovais, o dar labiau patiko, kad žmonės išdrįso akis į akį padėkoti aktoriams už jų sukurtą stebuklą mūsų širdyse ir mintyse.

Kaip ir minėjau, tokia spektaklio forma yra inovatyvi Juozo Miltinio dramos teatro scenoje, todėl ją galima įvardinti kaip pilotinį bandymą/eksperimentą, kuris, mano nuomone, tikrai pavyko ir nebuvo prisvilęs blynas. Nors esu labiau konservatyvaus požiūrio teatro atžvilgiu, šis žaidimas man netgi labai patiko. Atvirai kalbant, su mielu noru į šį spektaklį eičiau dar ir dar kartą, nes niekuomet nežinai, ko jame gali tikėtis. Likau sužavėta aktorių profesionalumu ir man taip spaudė širdelę tam tikrais momentais, kad net mintimis teko slėptis nuo to, ką matau (bet tai tik dėl mano asmeninės patirties, išgyvenimų).

Po šios premjeros svarsčiau "o ką gi man reikės parašyti apie spektaklį?", kai spektaklis panašus į nuotraukų albumą, kuriame kiekviena nuotrauka turi savo emociją, savo istoriją ir veikėjus, tačiau neturi vienos linijos, nepaisant to, kad spektakliu likau sužavėta nuo galvos iki pačių kojų pirštelių. Turėjo praeiti kelios dienos minčių susidėliojimui ir dar pora dienų bandymams rašyti, kad dienos šviesą išvystų tai, ką dabar perskaitėte. Jei paprašytumėte manęs papasakoti, apie ką buvo kiekviena iš dvylikos įgyvendintų istorijų, to tikrai negalėčiau padaryti, bet tikrai galėčiau atpasakoti kelias, kurios labiausiai tiko man ir palietė pačias širdies gelmes. Todėl šį spektaklį drąsiai vertinu 10/10, nes jame nieko netrūko, vaidino man labai patinkantys aktoriai, o ir nauji bandymai šioje teatro scenoje yra tik į naudą. REKOMENDUOJU tiems, kurie mėgsta eksperimentus, improvizacijas ir kitokias naujoves teatre; tiems, kurie mėgsta patirti stiprias emocijas, jas perleisti per savo vertybių prizmę ir įsijausti į veikėjų išgyvenimus; ir tiesiog tiems, kurie mėgsta gerą, profesionalų teatrą su dar profesionalesniais aktoriais. Spektaklio metu patyriau visą spektrą skirtingų jausmų, kas labiausiai ir privertė susimąstyti apie savo kasdienybę, apie karus ir jų grėsmę mano aplinkoje ir ką galiu padaryti, kad taip nenutiktų.

Galbūt klystu ir to karo nėra, galbūt tai tik kažkieno išgalvotos metaforiškos konfliktinės situacijos, kurios liečia tik tam tikrą dalį visuomenės, ir jokiu karu net nekvepia. O galbūt skaitydami mano nuomonę Jūs apsidairėte aplink save, ieškodami karinės grėsmės ir su baime žvelgdami į save. Nesvarbu, ar nors vienas iš šių teiginių yra Jums tinkantis, ar ne, svarbiausia, kad įsigytumėte bilietus į šį spektaklį ir patys nuspręstumėte, kas visgi yra tas karas ir ar tikrai nekariaujate?


 

Daugiau apie šį spektaklį rasite ČIA

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

2017 m. balandžio 16 d., sekmadienis

Seppo Kantervo "SIENA". Kas būtų jeigu būtų, bet niekada nebus? - Istorijos klodai

Pirmasis balandžio penktadienis, saulėtas ir pavasariškas vakaras. Šis vakaras buvo ypatingas ne tik savo kalendorine prasme, bet ir premjera Juozo Miltinio dramos teatro scenoje trumpu, tačiau skambiu pavadinimu "Siena". Mano nuostabai, tą vakarą teatro salėje buvo laisvų vietų, kas nėra būdinga premjerai, tačiau vėliau supratau, kad taip ir turėjo būti dėl vienos labai svarbios priežasties, bet apie tai vėliau. Taigi, laikrodžiui išmušus lygiai 18 val. salėje vis dar netyla šurmulys. Praėjus bene dešimčiai minučių mandagaus vėlavimo, šviesos salėje vis dar negęsta. Dar po penkių prabėgusių minučių laukimo, susirinkusieji pradeda nerimauti dėl premjeros likimo, tačiau lyg jausdamos vyraujantį nerimą, šviesos pradeda gęsti, žmonių klegesys it mygtuku išjungtas nutyla...

Spektaklis prasideda jaunos merginos grindų valymu pagal rusiško stiliaus muziką. Mergina tvirto sudėjimo, raudonais skruostais, mėlynomis akimis, didele krūtine ir sėdmenimis, apsirengusi tamsiai žalios spalvos drabužiais, išraiškingais antakiais ir į viršų sukeltais plaukais plauna grindis, kaip vėliau paaiškės, slaptame Josifo Stalino bunkeryje. Šioje patalpoje gulsčias stovi senovės Egipto faraono sarkofagas, užrakintas spyna. Baigusi plauti grindis, ji atrakina sarkofago spyną ir atvožus sarkofago dangtį, iš jo iššoka naktiniais drabužiais apsirengęs Adolfas Hitleris. Pastarasis skuba atlikti gamtinius reikalus, nes jau tris paras nebuvo išleistas iš jo likimu tapusios patalpos. Hitleriui atliekant savo reikalus, prigęsta šviesos, į bunkerį paslaptingai įžengia samurajumi apsirengęs kaukėtas, stambaus sudėjimo vyriškis, ginkluotas kardu. Hitleris išsigąsta, bando pasislėpti, tačiau nėra kur - sarkofago dangtis yra per sunkus staiga jį pakelti, todėl tenka akis į akį susitikti su tokiu siurprizu. Pasirodo, samurajumi persirengęs žmogus yra ne kas kitas kaip Josifas Stalinas, panoręs pažaisti su savo belaisviu. Situacijai aiškėjant, Hitleris bando nuneigti faktą, jog nenusinuodijo savo bunkeryje, o yra paimtas į Stalino nelaisvę ir to niekas nežino, išskyrus patį Staliną ir Karlo Markso vaikaitę Klarą. Klara - mergina, Stalino paskyrimu kartu įkalinta bunkeryje su Hitleriu su misija - visokeriopai prižiūrėti Adolfą. Stalinas pagrobia Hitlerį, kad pastarasis jam atsakytų į rūpimus klausimus ir taip padėtų įtvirtinti savo pozicijas pasaulinėje politikos padangėje. Tačiau ar Stalinui pavyksta pasiekti savo tikslą? Ar Hitleris, būdamas nacionalistu, pasiduoda priešo spaudimui?

Tai spektaklis, vaizduotės pagalba žiūrovą perkeliantis į tokį pasaulį, kurio nėra, nors susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms, galėjo ir būti. Pasaulis su siaubu prisimena prieš daugiau nei pusę amžiaus vyravusią tironiją ir diktatūrą tam tikrose šalyse, kas paliko gilų randą istorijos puslapiuose. Dėl dviejų žmonių - Stalino ir Hitlerio - ambicijų buvo tyčiojamasi iš žmonių, pasaulį smaugę viską naikinančia tironija siekė garbės ir valdžios, galios, dėl ko žuvo daugybė nekaltų žmonių. Atrodo, jų rankomis buvo atlikta gamtos (o gal tiksliau, pasaulio) atranka, kuriai vadovavo dvi narcisistinės asmenybės, kurios savo tikslų siekia, nepaisydamos skaudžių pasekmių, nes karo aplinkybėmis visos priemonės yra pateisinamos. Skaudūs dalykai spektaklyje pateikiami per ironijos prizmę, istorija šaržuojama, o pjesės esmė perteikiama prisotinta sarkazmo. Spektaklyje puikiai pavaizduojamas nacionalizmas, kuriam nėra ribų ir masinės žmogžudystės

Mėgstu komedijas, o dar labiau - istoriją, todėl šios premjeros laukiau su nekantrumu. Tuo labiau, sužavėjo spektaklio afiša, šaržuojanti šias visiems puikiai žinomas asmenybes.  Tikėjausi kažko tokio WOW, tačiau teko šiek tiek nusivilti. Galbūt dėl to, kad į šį spektaklį reikia žvelgti daug giliau nei atrodo iš pradžių ir pasitelkti vaizduotę, o gal dėl to, kad spektaklis yra kupinas sarkazmo, tačiau po juo slepiasi skaudūs ir jautrūs faktai, aktualūs net ir šiuolaikiniam žmogui. Atrodo, kiekvienas mūsų tik iš istorijos vadovėlio pažinome totalitarinę diktatūrą ir jos poveikį visuomenei, kartų vystymuisi, tačiau ar iš tiesų mes apie tai sužinome tik iš vadovėlių? Ar mes esame visiškai laisvi, kiek tai  deklaruoja demokratinės valstybės principai? Apie tai susimąsčiau, tačiau praėjus porai dienų po spektaklio ir tik tuomet įvertinau paties spektaklio tikrąją vertę. Nemeluosiu, po vaidinimo buvau nusivylusi tuo, ką mačiau teatro scenoje, tai nepatenkino mano ilgai puoselėtų lūkesčių, buvau net šiek tiek supykusi dėl veltui sugaišto laiko, tačiau po kurio laiko supratau, kad visgi šioje vietoje teatras pričiupo mane. Jis buvo daug sunkesnis nei galima buvo pamanyti, o tuo labiau - visiškai nepanašus į komediją. 

Spektaklyje ypatingai patiko sukurti veikėjų charakteriai, kurie ne tik atitiko realybę, bet ir tiesiog žavėjo savo charizmatiškumu bei tvirtumu. Turbūt visi žino, kokios stiprios asmenybės buvo Hitleris ir Stalinas, todėl nenuostabu, kad šiame vaidinime ryškiomis spalvomis sceną užpildė visi trys veikėjai. Jaučiu didžiulę padėką aktoriams už tai, kad jiems pavyko taip įtikinamai atkartoti šių istorinių, tačiau nelabai teigiamų ir malonių asmenybių charakterius, kuriais patikėjau. Ploju atsistojusi! Tiesa, Antano Venckaus sukurtame Stalino charakteryje buvo daugiau gruziniško charakterio nei spektaklyje "Chanuma", kas keistai nustebino, nes būtent "Chanumoje" to labai trūko, o šiame spektaklyje, mano nuomone, buvo kiek per daug. 

Taigi, turbūt pirmą kartą spektaklio negaliu vienareikšmiškai įvertinti. Negaliu tiksliai pasakyti, jis man patiko ar ne, nes spektaklio metu ir po jo apėmė dvejopi jausmai: spektaklio metu buvo nuobodoka, kiek per statiška, pats spektaklis lyg ir nevisai užbaigtas, kažko trūko, patyčios iš žmonių, žmogiškumo, prievarta, akivaizdus rasinės neapykantos propagavimas, smurtas prieš silpnesnius manyje kėlė vidinį konfliktą, dar labiau situaciją paaštrino netoliese buvusių žiūrovų komentarai ir juokas, kai rodomi baisūs ir nusikalstami dalykai, bet praėjus porai dienų po spektaklio, nuraminus visas emocijas ir permąsčius, ką tuomet ten pamačiau, supratau, kad spektaklis savo prasme yra daug stipresnis nei bet koks mokyklinis istorijos vadovėlis. Juokais perteiktos tų laikų realijos verčia dar dabar permąstyti tai, kokie laimingi esame, kad neteko to išgyventi. Iš pradžių maniau, kad spektakliui didžiausias pažymys, kurį galėčiau parašyti, gali būti tik vidutinis, tačiau vėliau persigalvojau ir vertinčiau jį porą balų geriau. Spektaklį "Siena" rekomenduočiau tiems, kurie domisi ar šiaip prijaučia istorijai ir nori iš arti susipažinti su bene garsiausiomis Antrojo pasaulinio karo asmenybėmis. Taip pat tiems, kurie mėgsta gilų ir sudėtingą teatrą, kuriame reikia daug galvoti, apmąstyti. Nemeluosiu, spektakliui įpusėjus, man norėjosi išeiti namo, tačiau dabar galiu drąsiai teigti, kad eičiau į jį dar ir dar kartą. 

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA

2017 m. balandžio 1 d., šeštadienis

Juroslava Pulinovič "MERGAITĖS SVAJONĖ" arba realus gyvenimas, kai esi visų (niekieno) vaikas

Kovo 25-osios vakaras, kuris tą kartą visus žmonių vargus stengėsi nuplauti šaltu pavasarišku lietumi. Link teatro gurmanams neįprastos vietos juda dalykiniu stiliumi pasipuošę žiūrovai, nedrąsiai praveriantys teismo duris. Taip... šį kartą premjera vyksta ne teatro salėje, o vietoje, apie kurią bene didžioji visuomenės dalis stengiasi negalvoti. Tai - Panevėžio apylinkės teismo salė, kurioje jau ne vieno asmens likimas buvo nulemtas. Galbūt tai, o gal tiesiog institucinė atmosfera apribojo susirinkusiųjų elgėsį, kuris pasireiškė premjeros vakarui nebūdinga rimtini ir santūrumu. Tą vakarą visos paruoštos vietos žiūrovams buvo užimtos, o ir madingai vėluojančių nebuvo, telefonų garsai it patys jausdami tą savotišką teismo salės atmosferą neišdrįso blaškyti bendro susirinkusiųjų susikaupimo. Taigi, teismo salė.... Pakankamai šviesi, tačiau kartu ir lyg metaforiškai krauju išpieštomis sienomis, kurios girdėjo daugybę baisių ir protu nesuvokiamų istorijų, aplaistytų ašaromis ir persmelktų skausmu. Ir šį vakarą mūsų laukė gyvenimas, tikroji realybė, kai tu esi vaikas, kurio niekam nereikia.

Spektaklis prasideda tik įžengus į salę. Kaltinamųjų vietoje uždaryta sėdi mergina ir nedrąsiai žvelgia į susirinkusiuosius, kurie tuo metu ieškosi sau tinkamiausios vietos. Išmušus lygiai 18 val, mergina pradeda savo pasakojimą. Ji - šešiolikmetė Natalija, kurios motiną negyvai sumušė suteneris Vadikas. Mergaitė kitų giminių ir artimųjų neturi, todėl yra apgyvendinta vaikų globos namuose, kuriuose vyrauja savos gyvenimo taisyklės. Natalijos pasakojimas prasideda nuo dienos vaikų stovykloje, kurioje dėl visiškai absurdiškos situacijos ji iššoka pro trečio aukšto langą. Po šio skrydžio Nataša prasibunda ligoninės palatoje, kurioje ją aplanko jaunas, džentelmeniškos išvaizdos, pasitempęs jaunuolis, kuris paprašo mergaitės atsakyti į kelis klausimus. Pastarasis - vietinės spaudos žurnalistas, ketinęs parašyti straipsnį apie vaikų namų auklėtinę, iškritusią pro trečio aukšto langą, tačiau vienas vaikino klausimas Natašą priverčia susimąstyti apie jos gyvenimą. Dar prieš tą lemtingą šuolį pro langą, mergaitė vidinio monologo metu nusprendžia, kad pagaliau norinti patirti tikrą meilę, iš kurios anksčiau pati šaipėsi. Mergaitės svajonės apie meilę ir meilės objekto idealizavimas priveda prie moralinės savidestrukcijos, kuri lydima skaudžių pasekmių. Nepaisant to, mergaitė ir toliau svajoja, tačiau ar šioms svajonėms lemta išsipildyti?

Tai spektaklis apie tėvų ir artimųjų neturinčius vaikus, kurie tampa valstybės nuosavybe (visų), tačiau kartu ir patiria nereikalingumo jausmą (niekieno). Vaidinime puikiai atspindimos vaikų namuose gyvenančių vaikų pasaulėžiūra, gyvenimiškas imunitetas iškylančioms problemoms bei gebėjimas apsiginti nuo aplinkinių, pastovėti už save ir savo nuomonę. Šiuo vaikų pasaulis pagrįstas reputacijos, jėgos pagrindu, kuris skatina neigiamus socialinius veiksnius visuomenėje, o aplinkinių stigmatizavimas moralinės savidestrukcijos reiškinį tik dar labiau paaštrina. Spektaklyje gausu gatvės vaikų žargono, kas neretą žmogų verčia išraudonuoti ir susimąstyti apie tokių vaikų tolimesnę ateitį kaip funkcionuojančios visuomenės dalį, kurioje mes gyvename. 

Drįstu teigti, kad šis spektaklis turbūt yra pats stipriausias iš anksčiau mano matytų spektaklių dėl nešamos žinios žiūrovams. Negana to, kad patys akis į akį galime susidurti su ta realybe, apie kurią stengiamės negalvoti, o sutikę - ignoruoti, tai dar ir šioje istorijoje tampame savotiškais teisėjais, kurie priima sprendimą dėl Natašos gyvenimo. Vieni ją teisia dėl tam tikrų poelgių, savotiškos gyvenimo tiesos propagavimo, kiti - žvelgia į mergaitės gyvenimą kaip į visumą ir randa priežasties - pasekmės ryšį, kuris į nusikaltėlę priverčia žvelgti kaip į pagalbos prašančią sielą, kuriai norisi ištiesti ranką ir padėti išlipti iš duobės. Nors spektaklis nėra emociškai lengvas, o ir pati istorija skaudi, giliai širdyje tikiu, kad bent vienam iš spektaklį stebėjusių žmonių tai buvo daug labiau artima, nei tik kaip galimybė empatiškai pažvelgti į išgalvotą istoriją. Aš buvau viena tų, kurie šioje istorijoje vienaip ar kitaip rado save. Todėl po šio spektaklio ilgam laikui panirau į save ir įvairius apmąstymus, tad šis spektaklis giliai įstrigo mano atmintyje.

Išskirtinį dėmesį norėčiau skirti šio monospektaklio aktorei Erikai Račkytei. Tariu didelį AČIŪ aktorei už profesionalumą, drąsą tapti tuo vaiku ir galimybę patikėti kiekvienu ištartu žodžiu. Jūs esate šaunuolė! Nors šis spektaklis buvo pirmas, kuriame galėjau stebėti Jūsų teatrinius sugebėjimus, tikiuosi, kad dar ne kartą stebinsite žiūrovus. Ploju atsistojusi.

Taigi, "Mergaitės svajonė" yra vienas tų spektaklių, kuriems nereikia įmantrių dekoracijų, pompastiškų kostiumų ar daugybės aktorių, kurie užpildytų sceną energetika ir atitinkama emocija. Šiai istorijai įgyvendinti pakanka vienos nepaprastai talentingos aktorės ir neįprastos, savotiškai įpareigojančios aplinkos, kuri žiūrovą stumia į tam tikrą pasirinkimo kampą, iš kurio galėsi ištrūkti tik viską gerai apmąstęs, perleidęs per savo prizmę ir priėmęs nuosprendį.  Nepaisant to, spektaklį vertinu stipriu 9/10 dėl kelių priežasčių. Viena jų - spektaklio vieta. Jei būtų mano valia, žiūrovus būčiau privertusi labiau išeiti iš jų komforto zonos, kad visi patirti jausmai dar labiau sustiprėtų, nes to trūko. Viskas tvarkoj su parinkta aplinka, tačiau teismo salę buvo galima išnaudoti dar labiau. Kitas dalykas, šiek tiek trūko specifinio žargono. Žinoma, spektaklyje žargono buvo nemažai, tačiau jo galėjo būti ir daugiau, tuo labiau, kad tokie vaikai žargoną laiko kaip vieną iš bruožų, parodantį jų užimamą vietą hierarchinėje sistemoje. Visa kita buvo NUOSTABU. Kam REKOMENDUOČIAU? Visų pirma, tai paaugliams, kurie kaip tik nori viską išbandyti, tačiau nepagalvoja apie pasekmes, apie kitokį gyvenimą. Taip pat tiems paaugliams, kurie yra skaitę ar bent jau girdėję apie Melvin Burgless romaną "Heroinas". Jei patiko ši knyga, tai spektaklis patiks dar labiau. Suaugusieji, kurie šiuo metu augina paauglius ar tie, kurie nori sužinoti apie kitokią vaikų gyvenimo pusę. Taip pat rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta drąsų ir kitokį teatrą. IŠDRĮSKITE PAMATYTI TIESĄ TEATRO PAGALBA!

Daugiau apie šį spektaklį rasite paspaudę ČIA 
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS